Gegužės mėnesį persikėliau į Tokiją su dviem lagaminais. Man pavyko rasti kelią Tokijo metro ir nusitempiau lagaminus į savo bendrą namą. Turėjau susitikti su vadovu 9 val. Laukiau lauke ant laiptų ir skaičiau savo knygą. Daugybė žmonių vaikščiojo į pastatą ir iš jo, bet niekas neleido man laukti vestibiulyje. buvau išsekęs. Galų gale kažkas, kuris anksčiau nuėjo bėgioti, grįžo ir padavė man vandens butelį, kai pradėjo laistyti sodą lauke. Tai buvo pradžia nuo gerumo, kurį patyriau iš kai kurių šiame bendrame name. 

 

Norėčiau susitikti su Cito Wheelington, kuris kas savaitę organizavo maisto gaminimo klubo vakarienes. Jis sugalvodavo receptus, nariai padėdavo man apsipirkti ingredientų, o paskui visiems nurodydavo, kaip jį gaminti. Jis toks puikus žmogus. Tikrai šiltas ir svetingas bei be galo ištikimas savo draugams. 

 

Po koronos norėjau ir toliau bandyti daugiau receptų. Aš gyvenau mažame vieno kambario bute, bet tai nesutrukdė man naudoti savo vieno stalo beveik viskam.